Miško auksas - voveraitės

Jei visų klausčiau, kokius grybus pažįstate - voveraitės tikrai būtų pats populiariausias grybas, kurį matę, čiupinėję ir ragavę yra daugelis mūsų, grybus mėgstančios šalies gyventojų. Nepaisant to, vis tiek nutariau jums apie voveraites daugiau papasakoti, nes esu tikra, kad ir kiek esate apie jas girdėję, tikrai dar rasiu ką nors, kas jus bent kiek apie šias miško gražuoles nustebins.

KĄ BYLOJA PAVADINIMAS

Voveraitės (įvairiuose šaltiniuose dar galima sutikti jas vadinant gaidaitis, voverė, voverukė, voverėlė, voverikė (ir kitais voveriškais sinonimais), o dzūkai jas šaukia lepeškų vardu) lotyniškai vadinamos Cantharellus, kas atsekus žodžio kilmę iš graikų kalbos (kantharos) reiškia molinį indas vandeniui gerti. Jei pasižiūrėsime į įprastą voveraitės formą - tikrai panaši bent jau į kokią nors vazą.

SOCIALI KOSMOPOLITĖ

Voveraitėmis džiaugiamės tikrai ne mes vieni, mat jos auga visuose žemynuose (išskyrus šaltuosius). Pagal savo gyvenimo būdą, voveraitės - labai socialūs grybai, nes gyvuoja partnerystėje su medžiais. Ta abipusiai naudinga partnerystė vadinama mikorize. Todėl voveraičių nerasime kur nors pievoje, jų reikia dairytis pušynuose, eglynuose, po ąžuoliukais, beržais ar kitais lapuočiais medžiais. Mat šis grybas mėgsta kompaniją, todėl ryšį palaiko su skirtingais medžiais-draugais. Ir būtent dėl savo ryšio su augalais, voveraičių galima rasti tik jų natūralioje aplinkoje, nes nuhakinti gamtos ir dirbtinai jų auginti žmogui dar niekaip nepavyksta.

PAVOJINGA LĖTO GYVENIMO MĖGĖJA

Voveraites puiku rinkti, nes nereikia kiekvieno grybuko tyrinėti, ar nėra jame kokios besirangančios gyvybės. Nes sukirmijusi voveraitė tikrai retai nutinka. Tikriausiai galite įsivaizduoti, kad vos į žemės paviršių išlindęs grybas yra daugelio padarėlių taikinyje. Todėl dažnai grybai turi greitai suktis, kad dar jų suvirškinti nespėjus, spėtų savo sporas po pasaulį paskleisti. Bet voveraitės yra vienas lėčiau augančių grybų (sako, kad vaisiakūnis - ta grybo dalis, kurią renkame - užsauga per 5 ar daugiau dienų ir gali sau pūpsoti ir lėtai sporas skleisti daugiau nei mėnesį). Taigi kokia čia paslaptis? Pasirodo, jos yra apsiginklavusios cheminėmis medžiagomis, kurios padeda apsiginti ir mėgautis lėtu gyvenimu. Tos cheminės medžiagos veikia kaip rimti insekticidai ir gali į grybą patekusius gyvus paralyžiuoti ir galiausiai numarinti (ČIA galima detaliau paskaityti), tad nenuostabu, kodėl voveraičių miške visi privengia. Na, tik ne mes, dvikojai jų medžiotojai! Mums šios medžiagos tikrai jokios žalos nedaro, o atvirkščiai - galėtų puikiai pasitarnauti ir iš mūsų kūnų visokius parazitus ir kiaušinėlius prašluoti.

Tik, deja, panašu, kad šios puikiosios medžiagos yra neatsparios karščiui, tad pačirškintose voveraitėse belieka tik kiti puikūs dalykai.

VALGYKIME Į SVEIKATĄ

Taigi, o ko dar Be stebuklingų kirminUs tirpdančių medžiagų turi voveraitės? Šiame grybe gausu B grupės vitaminų bei vitamino A, E ir C. Be to voveraitės turi ir unikalaus vitamino D2 (labai svarbaus kalcio pasisavinimui). Tai tokia vitamino D forma, kurią pasigamina patys grybai, veikiami saulės šviesos – visai kaip ir mūsų kūnai!Taigi štai jums veganiška vitamino D forma! Beje, jei surinktas voveraites (ir kitus grybus) palaikysite bent 5 min saulės šviesoje, grybuose iškart apdidės vitamino D koncentracija. Voveraitės turi ir įvairių mineralinių medžiagų: kalio, geležies, vario. Taip pat turi 8 svarbiausių amino rugščių ir baltymų. Taigi valgykim į sveikatą!

NET IR PONAI NEBROKIJO

Nepaisant to, kad grybavimo profai dzūkai voveraičių, ar tiksliau lepeškų, nė tikrais grybais nelaiko (mat jiems tikrieji grybai yra tik baravykai), šiuos gurmaniškus grybus nuo seno vertina kone visame pasaulyje. Įvairūs šaltiniai mini voveraites karaliaujant puoduose jau nuo XVI a., bet pats voveruškų gurmaniškumo pikas nutiko apie XVIII a. Prancūzijoje, kur voveruškas čepsėdami gyrė visokie ponai savo rūmų užstalėse. Nuo tų laikų šis grybas yra vienas populiariausių valgomų grybų. Ir tikrai pelnytai - puikios, tvirtos tekstūros ir išskirtinio kvapo grybas nudžiugins dažno receptorius. Tam tikrų pigmentų, esančių voveraitėse, turi ir abrikosai, todėl voveraičių kvapas panašus į prinokusių abrikosų. Būtinai atidžiai pauostinėkite kitąkart radę!

PJAUTI AR RAUTI?

• Net jei esate labai jau nedrąsūs grybautojai, voveraitės yra vienas saugiausių grybų rinkti ir skanauti. Mat jį sunku supainioti su kitais, nevalgomais nors grybais. O jei kartais sudvejosite radę panaušios spalvos grybą, atkreipkite dėmesį į netikrus voveraitės lakštelius – jie labiau panašūs į besišakojančias vageles ar raukšleles, o ne lakštelius, kurie stipriau perbraukus nulūžtų. Galėčiau gėrėtis ir gėrėtis tomis voveruškos bangelėmis...

• Ar rausite, ar pjausite - nesvarbu. Kas tikrai svarbu - kaip galima mažiau pažeisti miško paklotę, kurioje auga voveraitės. Todėl nekapstykite aplink rastą grybą samanų, ieškodami mažų grybų – taip galite pažeisti grybieną.

• Taip pat nerinkite labai mažų grybų - tokie grybai nors ir labai faini keptuvėje, bet dar nespėję pilnai susiformuoti ir pasidauginti (paskleisti sporų).

• Nors užtikus grybų norisi kuo greičiau juos susimetus ieškoti dar - lašas kantrybės rastoms voveraitėms iškart nuvalyti labai atsipirks tada, kai jas namuose reikės sutvarkyti ir paruošti maistui. Nes purvas nuo kelių smėlėtų voveraičių prilips prie švarių ir galiausiai turėsite gražaus darbo namuose jas visas valydami.

KAD VOVERAIČIŲ SKONIS PRIVERSTŲ ČEPSĖTI MĖGAUJANTIS

First things first, parsinešus grybus namo, reikia juos kuo greičiau išvalyti. Pirmiausiai pasistenkite kuo švariau grybus nuvalyti su peiliu, šepetuku ar drėgnu skudurėliu ir tik, jei vis dar liko purvo, nuplaukite. Plauti grybus reikėtų kuo mažiau mirkant, geriausiai greitai praplauti po tekančiu ir iškart nusausinti. Mat grybai labai greitai prisigeria vandens, o tai daro juos mažiau kvapnius ir intensyvaus skonio. Taigi taisyklė paprasta – jei grybai pakankamai švarūs – jų neplaukite visai!

Šiukštu neapvirinėkite voveraičių! Nes mėgausitės beskone grybų mase, o ne gurmanišku delikatesu. Kadangi grybe ir taip daug vandens (ypač jei jį dar tenka plauti), geriausias voveraičių paruošimo būdas yra vadinamas sausas kepimas (ang. dry sauté).

Važiojam! Supjausčius voveraites dėkite į sausą (be jokių riebalų), įkaitintą keptuvę ir kepinkite. Jau po minutėlės pamatysite, kaip grybai išskiria visą viduje esantį vandenį ir pradeda jame troškintis. Kepant juos riebaluose, didžioji vandens dalis liktų “užrakinta” grybo viduje. Nepridėkite vienu kartu per daug grybų, keptuvėje jų turi būti vienas sluosknis, nes kitaip išsiskirs per daug vandens ir grybai suvirs, o ne apskrus. Kepinti reikėtų kol vanduo visai išgaruos, grybai pradės lengvai skrusti. Atidžiai sekite kepimą, nes vanduo gana greitai išgaruoja ir grybai gali prisvilti. Galiausiai grybai bus pasiruošę su džiaugsmu sugerti naujus skonius - galite dėti druskos, mėgstamų prieskonių ir kitų priedų, tarkim, sviesto, aliejaus, grietinėlės. Taip ruošiami grybai tolygiai išsitroškina ir tampa labiau aromatingi, intensyvesnio skonio ir ne tokie vandeningi.
O jei norite paragauti tikrojo voveraičių skonio, tada sausai juos pakepę nedėkite jokių kitų prieskonių.

UŽSISAUGOM VOVERUŠKŲ ŽIEMAI

Jei prisirinkote voveraičių daugiau, nei galite iškart suvalgyti, jas galite džiovinti. Tiesa, atmirkytos, jos tampa šiek tiek sunkiau kramtomos, bet jų aromatinės savybės tik sustiprėja. Todėl galima jas naudoti sriuboms, sultiniams, troškiniams skaninti. Galima džiovintas voveraites susmulkinti į miltus, bus dar paprasčiau maistą pralinksminti. Tik susimalkite mažesnį kiekį, nes maltų grybų aromatas greičiau išgaruoja, todėl geriau vis šviežių susimalti. Esu mačiusi, kaip viena Niujorke gyvenanti garsi šefė džiovintas voveraites taip čėdija, kad pavirusi jas kokiam nors sultinyje, jas vėl išdžiovina, kad galėtų naudoti kitą kartą. Galima lengvai pakeptas voveraites su visu skysčiu ir šaldyti. Tik nereikėtų ilgai jų kameroje laikyti, nes gali įgauti kartumo.

Skanaus ir pasimėgaukite voveraičių rinkimu bei jų unikaliu aromatu!

Keliaukime į grybų pasaulį kartu!