Mielas, bet nepėsčias KOPŪSTGALVIS RAUKŠLIUS

Pirmą kartą šį vieną įspūdingiausių Lietuvos grybų sutikau dar pernai, paskubomis keliaudama mėgstamu mišku. Na, o šįkart galėjome su šiuo gražuoliu daugiau laiko praleisti, kaip pridera susipažinti, fotosesiją atlikti.

Ką primena jums šis pūpsantis raukšlėtas padaras? Sprendžiant iš angliško pavadinimo - kalafiorą (ang. Cauliflower fungus). O lietuviškai jis užvadintas KOPŪSTGALVIO RAUKŠLIAUS vardu (lot. Sparassis crispa) - šįkart net aš neturiu ko prikišti pavadinimui :D Well done!

Pamatyti raukšlių - geras ženklas!

Jei radote raukšlių, galite sušokti kokį džiaugsmo šokį, nes tai vis dar gana retas Lietuvoje grybas, nors jau ir išbrauktas iš Raudonosios knygos. Kaip ir dauguma ant išnykimo ribos laviruojančių grybų, šiam taip pat svarbus brandus miškas su senais medžiais. Todėl pamačius šį grybą - jums pasisekė dvigubai, nes tikėtina, kad vaikščiojate tarp senolių pušų. Šis grybas su jaunais medeliais nedraugauja. Lietuvoje jis dažniausiai auga senos pušies kaimynystėje. Nors gali atrodyti, kad Kopūstagalvis raukšlius auga ant žemės, kaip visada - matote tik ledkalnio viršūnę. Iš tikrųjų šis kalafioras ne visada su pušimi, šalia kurios auga, draugauja. Šis grybas auga ir valgo medžių šaknis. Ir kai kuriais atvejais gali pasinaudoti proga ir pradėti ardyti dar gyvo medžio šaknis, jei medis nusilpęs ir/ar šaknys pažeistos. Bet mielai puotaus ir ant negyvų pušies šaknų. Taigi, jei matote šalia pušies tupintį raukšlių, tai reiškia, kad jo šaknį primenantis kotas, kurio nesimato, prikibęs prie tos pušies šaknų. Kartais tą “šaknis” gali būti kone 2 metrų ilgio!

Tai visgi šis grybas labiau kenkia, ar saugo?

Bet neskubėkime Kopūstgalvio nurašyti prie šungrybių ar kokių miško blogiečių. Nepamirškime, kad gamtoje nėra viskas tik juoda ar balta. Taip pat ir su šiuo grybu. Gamtoje dėl maisto varžosi daugybė įvairiausių organizmų. Taip pat ir grybai turi vienas su kitu pakovoti dėl skanesnio medienos kąsnelio. Ir mokslininkai atrado, kad mielai atrodantis Kopūstgalvis visai nepėsčias šioje kovoje už būvį, mat gali pasigamint bent 3 skirtingas chemines medžiagas, kurios atbaido, ar net nugalabija kitus parazitinius ar negyvą medieną mėgstančius grybus. Viena tokių medžiagų yra antibiotikas sparassol (pavadintas kaip ir lotyniškas šio grybo pavadinimas). Nedaug grybų gali pasivaržyti su tokiu užtaisu. Net sparčiai per mišką keliaujantis ir medžius užgrobiantis kelmutis neatsilaikytų prieš raukšliaus “vaistukus”. Ir raukšlius ne tik šių medžiagų grybams konkurentams patiekia, bet jų randama ir medienoje, kurią jis valgo. Taigi visas medis tampa apsaugotas nuo kitų interesantų. Tad žinomas grybų pasaulio veikėjas Paul Stamets svarsto, ar nebus taip, kad neagresyvaus parazito Kopūstgalvio raukšliaus globon paimta senolė pušis gali tikėtis ilgesnio gyvavimo, nei augdama pati sau kelmučių, Šakninių pinčių ir kitų plėšrių grybų apsuptyje? Ach, tie grybai vis kokį įdomiai raizgų klausimą pametėja!

Valgomas, beet...

Beje, kai jau manęs klausia smalsieji grybautojai TO svarbiausio klausimo “tai ar valgomas??”, neturėdama, kur dėtis, pusę lupų numykiu, kad jooo, valgomas. BET ar tikrai viską, ką randam reikia suvalgyti? Todėl aš visada už tai, kad retais grybais grožėtumės, jais domėtumės ir saugotume jų buveines, o ne pultume raut ir valgyt.

Puikiausių raizgių atradimų miške!

Keliaukime į grybų pasaulį kartu!