Miško auksas - voveraitės

Jei visų klausčiau, kokius grybus pažįstate - voveraitės tikrai būtų pats populiariausias grybas, kurį matę, čiupinėję ir ragavę yra daugelis mūsų, grybus mėgstančios šalies gyventojų. Nepaisant to, vis tiek nutariau jums apie voveraites daugiau papasakoti, nes esu tikra, kad ir kiek esate apie jas girdėję, tikrai dar rasiu ką nors, kas jus bent kiek apie šias miško gražuoles nustebins.

KĄ BYLOJA PAVADINIMAS

Voveraitės (įvairiuose šaltiniuose dar galima sutikti jas vadinant ir gaidaitis, voverė, voverukė, voverėlė, voverikė, o dzūkai jas šaukia lepeškų vardu) lotyniškai vadinamos Cantharellus, kas atsekus žodžio kilmę iš graikų kalbos (kantharos) reiškia molinį indas vandeniui gerti. Jei pasižiūrėsime į įprastą voveraitės formą - tikrai panaši bent jau į kokią nors vazą. 

KUR IR KOKIOMIS SĄLYGOMIS ŠIE GRYBAI AUGA

Šis grybas ne tik mus, lietuvius, džiugina, bet yra labai mėgiamas ir vertinamas visame pasaulyje (išskyrus šaltuosius žemynus). Pagal savo gyvenimo būdą, voveraitės - labai socialūs grybai, nes gyvuoja partnerystėje su medžiais (ta abipusiai naudinga partnerystė vadinama mikorize). Todėl voveraičių nerasime kur nors pievoje, jų reikia dairytis pušynuose, eglynuose, po ąžuoliukais ar kitais lapuočiais medžiais. Mat šis grybas nėra atsidavęs kažkuriai vienai medžių rūšiai, o mėgsta ryšį palaikyti su skirtingais draugais. Ir būtent dėl savo komplikuoto ryšio su augalais, voveraičių galima rasti tik natūraliai augančių miške, mat dirbtinai jų auginti žmogui dar niekaip nepavyksta. 

Mėgstamiausia voveraičių vasara - ta tikra lietuviška, kai būna ne per karšta ir drėgna. Tada eidami į mišką galime tikėtis pasidžiaugti ne tik mišku, bet ir geltonųjų gražuolių derliumi. 

AR ESATE RADĘ SUKIRMIJUSIĄ VOVERAITĘ?  

Tikriausiai ne, o jei ir pavyko rasti kirminukų šiame grybe, tai buvo labiau išimtis, nei taisyklė. Mat voveraitės yra vienas lėčiau augančių grybų (sako, kad vaisiakūnis - ta grybo dalis, kurią renkame - užsauga per 5 ir daugiau dienų ir gali sau lėtai sporas skleisti daugiau nei mėnesį). Žinoma, augimo greitis labai priklausys nuo tuo metu esančių sąlygų, bet tiek laiko ištūpėti, kai aplink siaučia visokie padarai, tik ir norintis pagraužti ar savo kiaušinėlius įtaisyti, nėra taip jau paprasta. Todėl voveraitės apsiginklavusios cheminėmis medžiagomis, kurios padeda apsiginti ir mėgautis lėtu gyvenimu. Tos cheminės medžiagos veikia kaip rimti insekticidai ir gali į grybą patekusius gyvus paralyžiuoti ir galiausiai numarinti, tad nenuostabu, kodėl voveraičių miške visi privengia. Na, tik ne mes, dvikojai -  jų medžiotojai! Mums šios medžiagos tikrai jokios žalos nedaro, o atvirkščiai - galėtų puikiai pasitarnauti ir iš mūsų kūnų visokius parazitus ir kiaušinėlius prašluoti. Tik, deja, panašu, kad šios puikiosios medžiagos yra neatsparios karščiui, tad pačirškintose voveraitėse belieka tik kiti puikūs dalykai. 

MAISTINGUMAS

Taigi, o ko dar be stebuklingų kirminas tirpdančių medžiagų turi voveraitės? Šiame grybe gausu B grupės vitaminų bei vitamino A, E ir C. Be to voveraitės turi ir unikalaus vitamino D2 (labai svarbaus kalcio pasisavinimui) - tai tokia vitamino D forma, kurią pasigamina patys grybai taip pat, kaip ir mūsų kūnai pasigamina vitaminą D veikiami saulės. Taigi štai jums jums veganiška vitamino D forma! Beje, jei surinktas voveraites (kaip ir kitus grybus) palaikysite bent 5 min saulės šviesoje, grybuose iškart padidės vitamino D koncentracija. Voveraitės turi ir įvairių mineralinių medžiagų: kalio, geležies, vario. Taip pat turi 8 svarbiausių amino rugščių ir baltymų. Taigi valgykim į sveikatą!

VALGO VISAS PASAULIS

Nepaisant to, kad grybavimo profai dzūkai voveraičių, ar tiksliau lepeškų, nė tikrais grybais nelaiko (mat jiems grybai yra tik baravykai), šiuos gurmaniškus grybus nuo seno valgo visame pasaulyje. Įvairūs šaltiniai mini voveraites karaliaujant puoduose jau nuo XVI a., bet pats voveruškų pikas kulinariniame pasaulyje nutiko apie XVIII a. Pracūzijoje, kur voveruškas čepsėjo visokie ponai savo rūmų užstalėse. Nuo tų laikų šis grybas yra vienas populiariausių valgomų grybų. 

Ir tikrai pelnytai - puikios, tvirtos tekstūros ir išskirtinio kvapo grybas nudžiugins dažno skonio receptorius. Tam tikrų pigmentų, esančių voveraitėse, turi ir abrikosai, todėl jų kvapas gali būti panašus į šiuos prinokusius vaisius. Būtinai atidžiai pauostinėkite kitąkart radę!

SVARBU RENKANT 

Net jei esate labai jau nedrąsūs grybautojai, voveraitės yra vienas saugiausiu grybų rinkti ir skanauti. Mat jį sunku supainioti su kokiais nors kitais grybais.

Ar rausite, ar pjausite voveraites - nesvarbu. Kas tikrai svarbu - kaip galima mažiau pažeisti miško paklotę, kurioje auga grybai, todėl nekapstykite aplink rastą grybą samanų, ieškodami mažų grybų - taip pažeisite grybieną. Taip pat nerinkite labai mažų grybų - tokie grybai nors ir labai faini keptuvėje, bet jie dar nespėja pilnai susiformuoti ir paskleisti sporų. 

Nors užtikus grybų norisi kuo greičiau juos susimetus ieškoti dar - lašas kantrybės rastiems grybams iškart nuvalyti labai atsipirks tada, kai juos namuose reikės sutvarkyti ir paruošti maistui. Nes purvas nuo kelių smėlėtų voveraičių prilips prie švarių ir galiausiai turėsite gražaus darbo namuose juos visus valydami. 

SKANIAUSIAS BŪDAS VOVERAITĖMS PARUOŠTI

Parsinešus grybus namo, reikia juos kuo greičiau išvalyti. Pirmiausiai pasistenkite kuo švariau grybus nuvalyti su peiliu, šepetuku ar drėgnu skudurėliu ir tik jei vis dar liko purvo nuplaukite. Plauti grybus reikėtų kuo mažiau mirkant, geriausiai greitai praplauti po tekančiu nulieti ir iškart nusausinti. Mat grybai labai greitai prisigeria vandens (ypač baravykai, raudonviršiai, kazlėkai, lepšiai), o tai daro juos mažiau kvapnius ir intensyvaus skonio, jie greičiau subliūkšta. Jei grybai pakankamai švarūs, geriau jų visai neplaukite. 

Šiukštu neapvirinėkite voveraičių! Nes mėgausitės beskone grybų mase. Kadangi grybuose ir taip daug vandens, geriausias voveraičių paruošimo būdas yra vadinamas sausas kepimas (ang. dry sauté). Supjausčius voveraites dėkite į sausą (be jokių riebalų), įkaitintą keptuvę ir kepinkite. Jau po minutėlės pamatysite, kaip grybai išskiria visą viduje esantį vandenį ir pradeda jame troškintis. Kepant juos riebaluose, didžioji vandens dalis liktų “užrakinta” grybo viduje. Nepridėkite vienu kartu per daug grybų, keptuvėje jų turi būti vienas sluosknis, nes kitaip išsiskirs per daug vandens ir grybai suvirs, o ne apskrus. Kepinti reikėtų kol vanduo visai išgaruos, grybai pradės lengvai skrusti. Atidžiai sekite kepimą, nes vanduo gana greitai išgaruoja ir grybai gali prisvilti. Galiausiai grybai bus pasiruošę su džiaugsmu sugerti naujus skonius - galite dėti druskos, mėgstamų prieskonių ir kitų priedų, tarkim, sviesto, aliejaus, grietinėlės. Taip ruošiami grybai tolygiai išsitroškina ir tampa labiau aromatingi, intensyvesnio skonio ir ne tokie vandeningi. O jei norite paragauti tikrojo voveraičių skonio, tada sausai juos pakepę nedėkite jokių kitų prieskonių. 

Jei prisirinkote voveraičių daugiau, nei galite iškart suvalgyti, jas galite džiovinti. Tiesa, išmirkytos, jos tampa šiek tiek sunkiau kramtomos, bet jų aromatinės savybės tik sustiprėja. Todėl galima jas naudoti sriuboms, sultiniams, troškiniams skatininti. Galima džiovintas susmulkinti į miltus, bus dar paprasčiau maistą skaninti. Tik vartojimui sumalkite mažesnį kiekį, nes aromatas greičiau išgaruoja. Esu mačiusi, kaip viena Niujorke gyvenanti garsi šefė džiovintas voveraites taip taupydama naudoja, kad pavirusi, jas vėl išdžiovina kitam kartui. 

Galima lengvai pakeptas voveraites su visu skysčiu ir šaldyti. Tik nereikėtų ilgai jų kameroje laikyti, nes gali įgauti kartumo. 

Skanaus ir pasimėgaukite voveraičių rinkimu bei jų unikaliu aromatu!