Apie musmires ir Kalėdas
Šiandien (gruodžio 21 d.) minima Žiemos saulėgrįžos diena, tai tarsi lūžio taškas tarp tamsiojo metų laiko ir šviesos grįžimo. Tai reiškia, kad visai greitai dienos pradės ilgėti, o tamsioji dienos dalis trauktis. Bet šią dieną pastebėti ar ja pasidžiaugti retai lieka laiko mat visi panyrame į prieššventinę pasiutpolkę. Tad kviečiu kelioms minutėms prisėsti po papuošta egle ir paklausyti kiek kitokios Kalėdų pasakos, kurioje bus ir grybų, ir šamanų ir eglutė su elniais.
Kitokia Kalėdų istorija
Jau gerą mėnesį daugelis gyvename šventiškai pakylėtoje nuotaikoje, viskas tampa kiek labiau magiška ir paslaptinga. Vaikai rašo laiškus Kalėdų seneliui, kuris Kalėdų naktį slapta įsiropš per kaminą ir po egle arba ant pečiaus pakabintose kojinėse paliks dovanų. Vaikystėje ir aš tikėjau šio raudonai-baltai apsirėdžiusio ir dovanas elniais kinkytose rogėse atskraidinančio ponulio pasaka. Vėliau tas tikėjimas virto tiesiog žaidimu, kai slapta dovanas kiekvienas po egle namiškiams palikdavome, o ryte džiūgiai nustebdavom “ooo, tik pažiūrėk, ką senelis paliko!”. Nesakau, kad šiek tiek pasakų ir magijos mūsų pragmatiškame gyvenime nereikia. Bet man smalsu pasidairyti kiek kitokios kalėdinės istorijos.
Kasmet tokią kiek kitokią pasaką apie Kalėdų senelį savo studentams seka Harvardo profesorius Donald Pfister. Tai nėra istorija apie taip, kaip Kalėdų senelis kilo iš kadais gyvenusio dosniojo Šv. Nikolo, dalinusio dovanas nepasiturintiems, ir ne apie tai, kad modernizuotą Kalėdų senelio personažą dar 1822 m. savo eilėraščiu "The Night Before Christmas" sukūrė C. C. Moore ir tikrai ne apie kitą šio personažo atsiradimo iš Coca-cola reklaminės kampanijos versiją.
Šelmiškai besišypsančio profesoriaus kalėdinės pasakos pagrindinis veikėjas - mums labai gerai pažįstama PAPRASTOJI MUSMIRĖ (lot. Amanita muscaria)! O linksmasis Kalėdų senelis šioje pasakoje yra dar prieš kelis šimtmečius Šiaurėje gyvenančiose tautose veikusių šamanų atitikmuo. Crazy? Tikrai taip! Ir tai nėra tik vieno, sakytum pakvaišusio, profesoriaus kalėdinės istorijos versija - tokias pat istorijas pasakoja ir krūva mokslininkų, istorikų ir antropologų (tokių kaip ekologas Dr. Andy Taylor, etnomikologas Robert Gordon Wasson, antropologas John A. Rush), kurių tyrinėjimai atrado nemažai sąsajų tarp musmirės, šamanų ir Kalėdų senelio.
Pradėkime nuo to, kad skirtingose kultūrose dar gerokai prieš krikščionybei įperšant savo Kalėdų šventimo versiją, žmonės apie gruodžio 21 d. švęsdavo šventes, susijusias su žiemos saulėgrįža. Tai ilgiausia metų naktis, po kurios dienos ima ilgėti. Pvz., germanų tautos turėjo viduržiemio šventę (Yule), romėnai - festivalį Saturnalia, skirtą dievui Saturnui. Suomijoje metas prieš saulėgrįžą buvo vadinamas Jako-aika ir tai buvo pats tamsiausias ir pavojingiausias metas, kai saulė mažai tepasirodo, o visokios dvasios, mirusieji ir kitos ne itin mielos būtybės iš anapusinio pasaulio netrukdomos malasi tarp gyvųjų. Žmonės dažniausiai tuo metu likdavo namuose, degindavo daug žvakių ir deglų.
Samiai, šiauriausiai Norvegijos, Švedijos, Suomijos ir Rusijos teritorijose gyvenančios gentys, tiki, kad tamsiuoju laikotarpiu žmogaus sieloje susikaupia daug tamsybių, kurios, pasirodžius saulei gali subujoti. Todėl per žiemos saulėgrįžą žmonės nešdavo savo šamanui - arba labiau tikėtina šamanei, brangias dovanas, kaip auką prašydami padėti jų sielas apvalyti ir paruošti šviesos sugrįžimui. Taigi šamanė leisdavosi į Tamsos pasaulį, nešina suterštomis žmonių sielomis.
Skraidantys elniai ir šamanės dovanos
Į Tamsybių pasauly, žinoma, šiaip sau rogėmis nenukeliausi, reikėjo pasitelkti sąmonės vartus atveriančių ypatingųjų augalų ar grybų. Dažnai tai ir buvo šventa laikyta musmirė. Kaip žinia, šis grybas turi haliucinogeninių medžiagų, bet yra nuodingas, nors ir ne mirtinai. Užvalgius ištinka gana bjaurus toksinų poveikis (vėmimas,viduriavimas, prakaitavimas, ar net traukuliai). Bet vietiniai atrado, kaip šio poveikio išvengti ir čia padėdavo gerieji elniai! Daugelis šiaurinių tautų augino ir ganė elnius. Panašu, kad elniai mėgsta musmires! Kai jų prisivalgo, jų šlapimas tampa itin galingu musmirių koncentratu, mat prafiltravę pro savo virškinimo sistemą toksiškas medžiagas, jie sisioja haliucinogeniniu eliksyru, kurio išgėrus žmogus gali patirti skrydžio jausmą. Beje, kai kur minima, jog šamanės tokiems ritualams dar ir apsirengdavo raudonu drabužiu, kad pagerbtų stebuklingąją musmirę. Štai jums ir šamanė, elnių nešama leidžiasi į tamsos kelionę, iš kurios grįš su dovanomis - švarutėlėmis, lengvutėlėmis žmonių sielomis! Jau atrandat panašumų? :)
Šventasis medis
Kai kuriuose šaltiniuose minimas ir šventasis medis, kuris būdavo pastatytas arba šamanės jurtoje, arba ten, kur vyko šis ritualas. Manoma, kad tas stebuklingas medis galėjo būti eglė! Nes po eglėmis dažnai auga ir stebuklingosios musmirės. Nieko neprimena? Eglė, po kuria kaip margai supakuotos dovanos raibuliuoja musmirės. O jei dar šiaurinę žvaigždę, kuri buvo kaip orientyras keliaujant po šiaurės platybes, ant eglės uždėsim! Ir kitas įdomus momentas, kad jei šamanė šiuo gūdžiu viduržemiu norėdavo aplankyti žmones jų jurtose, dažnai turėdavo ropštis per “kaminą” - jurtos viršuje dūmams paliktą angą, nes įprastas įėjimas būdavo užsnigtas.
Taigi štai tokia ta šamaniška stebuklingomis musmirėmis apkaišyta kalėdinė pasaka, kuri tikrai turi nemažai atsikartojančių simbolių bei idėjų ir šiandienos kalėdiniuose pasakojimuose. Man patinka senųjų tautų gebėjimas įsiklausyti į gamtą, jos pasitelkimas bei simboliškas ruošimasis atgimti, pasitikti šviesą ir saulę nuo tamsulių apvalyta siela. Ir dovanos kaip pagalbos pasiruošti šiam virsmui, palydėjimo ir palaiminimo idėja, kurią atneša moteris šamanė. Skamba kaip atgaiva mūsų “sudaiktėjusioms” dovanoms. Žinoma, kalbame apie pasakojimus (dažnai niekur nerašytus), legendas, kurias sunku moksliškai įrodyti. Tad visokių diskusijų apie tai yra tarp mokslo žmonių. Bet skaitant apie Samius, senovės suomių dievybes ir šamaniškus ritualus ir žiemos saulėgrįžos šventimą, man šis pasakojimas neatrodo nerealus ir tikrai man jis daug labiau patinka, nei raudonžandžio dėdulės - Kalėdų senelio personažas, užverčiantis visus krūvomis daiktų.Tad visiems ramaus šviesos ir atgimimo išlaukimo.
Tad visiems ramaus šviesos ir atgimimo išlaukimo. O kol šviesa grįš į mūsų dienas, galime kiekvienas sau ir kitam tos šviesos sukurti. 🙏
